Nuo iš gretimo kambario vos girdimos kalbos iki visiškai nesigirdinčios garsios muzikos – tokios galimos garso izoliacijos ribos. Yra dvi sąvokos: garso izoliacija ir akustika, kitaip tariant garso sugertis. Tai skirtingi dalykai, todėl skirtingi ir jų sprendimai.
Garso izoliacija – tai garso sklidimas per sienas, grindis, lubas ir kitas atitvaras, kuris sukelia šiose konstrukcijose virpesius persiduodančius į vidų iš lauko arba iš vidaus į kitas patalpas. Per konstrukcijas perėjusio garso intensyvumas sumažėja. Perdavimo nuostoliai ir yra garso izoliacijos rodiklis. Jis žymimas R, o matuojamas decibelais – dB. Kuo didesni garso perdavimo nuostoliai, tuo geresnė atitvaros garso izoliacija. Taip pat žinotina, kad garso sklidimas būna dviejų rūšių – sklindantis oru ir smūginis. Jų izoliacija šiek tiek skiriasi.
Patalpos akustika arba garso sugertis apibūdina, kaip garsas sklaidosi toje pačioje patalpoje, kurioje jis yra. Jeigu patalpos paviršiai nesugeria garsų, jie atšoka nuo paviršių. Ir tai vyksta, kol garsai nusilpsta. Kitaip tariant, tai aido efektas. Jei paviršiai padengti garsą sugeriančia medžiaga, nuo paviršių atspindėtų garsų intensyvumas sumažėja greitai ir žmonės esantys patalpoje girdi ne aido atsikartojimus, o normalų garsą. Patalpoje taip pat sumažėja bendrasis garso lygis.
Pagal garso šaltinio vietą yra skiriamas išorės ir vidaus triukšmas. Triukšmo lygis pastatuose kontroliuojamas dviem būdais: projektuojant konstrukcijas, per kurias einantis garsas nuslopsta – patiriami dideli garso perdavimo nuostoliai ir konstrukcijoms parenkant specialias medžiagas, kurios papildomai sugeria (absorbuoja) garsą. Šiam tikslui (garso absorbcijai) gali būti naudojamos specialios, puikiai garsą absorbuojančios, perforuotos gipskartonio plokštės. Tokie sprendimai būtini tose patalpose, kuriose labai svarbi sklindančio garso kokybė, t.y. koncertų, konferencijų salėse, mokymo įstaigose, biurų patalpose, visuomeninių pastatų koridoriuose ir pan.